Iš pradžių reikia paminėti, kad kodavimas padeda tik vienu atveju: jeigu žmogus pripažįsta savo priklausomybę ir yra pasiruošęs nebevartoti legalių narkotikų. Neegzistuoja joks metodas, kuris padėtu nepripažįstančiam savo problemos bei nesutinkančiam jos spręsti. Pagrindinė sąlyga koduojantis yra tuo metu būti blaiviam bei pačiam norėti koduotis. Jeigu kodavimas atliekamas tik siekiant patenkinti aplinkinius, nenorint nuoširdžiai keisti savo gyvenimą, tikimybė, kad kodas suveiks yra minimali.
Kodavimas nuo alkoholizmo skirstomas į du pagrindinius metodus. Abu metodai yra pagrįsti įtaiga ir streso terapija, pagrindinis jų tikslas yra sukelti žmogui baimę vartoti legalius narkotikus. Kodavimas neišlaisvina nuo noro vartoti, bet sukelia baimę tai daryti. Kodas uždedamas ribotam laikotarpiui, dažniausiai nuo vienerių iki penkerių metų. Specialistas taip pat kodą gali nuimti, arba atvirkščiai pratęsti ilgesniam laikotarpiui. Metodai:
1. Nemedikamentinis emocinės- stresinės psichoterapijos kodavimas (vadinamas psichokodavimu). Psichokodavimo metodikos pagrindas yra streso terapija, tai pasaulyje gerai žinoma psichologinio poveikio technika, dažniausiai taikoma gydyti įvairius psichinius sutrikimus. Siekiant padėti priklausomiems nuo legalių narkotikų gydytojas Aleksandras Dovženko patobulino šią techniką.
Terapiją sudaro 2 etapai, kurie praeinami per vieną dieną. Pirmame etape vyksta grupinis hipnozės seansas, trunkantis apie valandą. Antrame etape kiekvienam atskirai vykdoma individuali streso-psichoterapijos konsultacija gydytojo kabinete. Kiekvienas pacientas pats išsirenka ir praneša gydytojui kodo laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis nei vieneri metai.
Nors psichokodavimas yra psichologinis kovos su priklausomybę metodas, tačiau retais atvejais yra galimas šalutinis poveikis. Dažniausiai pasitaikantis šalutinis poveikis yra: psichozė ar sunkios depresijos forma, įvairių susirgimų paūmėjimas, pakilęs spaudimas, pakilusi kūno temperatūra, epilepsijos priepuoliai, silpnaprotystė.
2. Medikamentinis kodavimas (vadinamas torpedavimu), šiame metode be stresinės psichoterapijos taip pat pasitelkiami įvairūs medikamentai, kurie yra geriami, leidžiami į veną arba įsiuvami po odą (vadinamos „torpedos“). Užsikodavus šiuo metodu bei bandant vartoti legalius narkotikus žmogaus organizmas išgyvena didelį stresą, torpeda sukelia įvairias reakcijas: gali prasidėti traukuliai, kvėpavimo sutrikimai. Yra aprašyti keli atvejai, kai šiuo metodu užsikodavę žmonės numirė pabandę vartoti, tačiau neaišku ar tai yra tikslūs duomenys, ar ši informacija skirta įtaigos padidinimui.
Dažnai torpedavimo sėkmė būna pagrįsta tuo, jog išsigandęs žmogus negeria, nes bijo grėsmės sveikatai, mirties. Tačiau ši įtaiga būna veiksminga tol, kol užkoduotas žmogus sutinka kitą geriantį „torpeduotąjį“, kuriam nepasireiškė joks šalutinis poveikis.
Reikia paminėti, kad atlikus kodavimą, žmogus neišsivaduoja nuo pačios žalingos priklausomybės, o valdomas įteigtos baimės, prievartauja save susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, kas sukelia dar didesnį stresą ir vidinį konfliktą. Kai užkoduotasis mato kompaniją vartojančią legalius narkotikus jį kankina nenumaldomas noras vartoti taip pat. Vienintelis stabdantis veiksnys yra baimė smarkiai pakenkti savo sveikatai ar numirti.
Pagrindinis Šičko metodo ir kodavimo skirtumas yra tas, kad žmogus baigęs Šičko kursus sako: „nevartoju, nes nenoriu“, o užsikodavęs žmogus sako: „noriu vartoti, bet negaliu, bijau“.