Būdamas 97 metų Fiodoras Uglovas (1904 – 2008) toliau operavo savo pacientus. Jis labai atsargiai vertino bei naudojo medikamentinę terapiją ir manė, jog 21-ajame amžiuje gydytojai neturi remtis vien tik medikamentais. Kodėl taip yra?
Štai kaip Dr. Uglovas atsakė į šį klausimą:
„Daugelis paplitusių ligų blogai pasiduoda arba visai nepasiduoda šiais laikais taikomiems gydymo metodams. Tai veda prie to, kad dažnai liga tampa lėtine, tokiu būdu bendra paciento būklė pablogėja.
Vienas iš didžiausių klaidingų mūsų laiku įsitikinimų, yra aklas tikėjimas vaistų visagalybe. Gydytojų argumentai paprasti ir primityvūs. Susirgo žmogus – tai būtina paskirti jam vaistą, ir jis atsigaus. Nepasitaiso – būtina padidinti doze ir galų gale viskas bus gerai. Jei vienas vaistas neveikia – paskirsime kitą. Ir kitas dar nepadėjo – paskirsime trečią: kažkuris tikrai padės. Galiausiai pasirodo, kad daugumai pacientų tenka vartoti po 4 – 5 ar daugiau vaistų. Išsamūs tyrimai nustatė, kad pacientas dar prieš tai vartojo apie keliolika įvairių vaistų, kurie iš pradžių būklę gerino, bet vėliau jie nustojo veikti.
Tikiuosi, kad ateinančiame amžiuje gydytojai persvarstys savo požiūrį į farmakologinę terapiją. Siekiant pagerinti gydymo kokybę, būtina atsisakyti vaistų fetišo ir tikėjimo jų visagališkumu bei būtinumu. Jei gydytojai nori sėkmingai gydyti savo pacientus, jiems reikia sutelkti dėmesį į paciento kūną, į jo vidaus pajėgumus ir atsargas, į savo organizmo jėgų mobilizavimą kovai su liga.
Pavojinga priklausomybė.
Noriu pabrėžti, jog į bent kurį vaistą, nesvarbu kokią naudą jis suteiktų pacientui, nuo pat pradžių įdėtas neigiamas poveikis organizmui. Ir kuo daugiau pacientui yra skiriama vaistų, tuo greičiau didėja neigiamas poveikis. Kodėl?
Ogi todėl, kad vaistas atlieka užduotį, kurią turi atlikti pats organizmas, kuris iš pradžių sutelktas į priešnuodžių, kovojančių su organizme atsiradusiu susirgimu, gamybą. Bet jei pagalba nuolat ateina ne iš paties organizmo, o iš išorės, vaistų formoje, tada organizme pirmiausia sumažėja, o vėliau ir visai dingsta gebėjimas gaminti reikalingą priešnuodį. Rezultate pacientas tampa visiškai priklausomas nuo vaistų. Jis tampa jų vergu.
Labai aiškiai tai pasireiškia gydant hormonais bronchinę astmą. Hormoniniai vaistai neišgydo astmos. Tiesa jie gerai pašalina priepuolį. Susidaro pasveikimo įspūdis. Tačiau, netrukus, astmos priepuolis pasikartoja. Jį vėl pašaliną hormoniniais vaistais. Ir taip – be galo. Nutinka taip, kad pacientas nebegali išsiversti be hormoninių priemonių, tampa dvigubai nelaimingas: jis kenčia nuo savo ligos, ir nuo to, kad tapo priklausomas nuo vaistų. Tuo pačiu metu jis kenčia sunkius viso kūno pakitimus, nes kūnas nustoja gaminti nuosavus hormonus. Panašūs, tačiau mažesnio laipsnio pakitimai taipogi yra pastebimi gydant įvairius sveikatos sutrikimus ilgalaikiais vaistų kursais.
Todėl nesvarbu, kokia sunki būtų liga, pirmiausia gydymas turėtų būti nukreipiamas į paciento organizmo nuosavų jėgų sutelkimą. 21-ajame amžiuje, gydytojai turėtų į tai sutelkti visą dėmesį.
Be bendrojo grūdinimosi (pvz.: apsipylimo šaltu vandeniu) tiek profilaktikos, tiek ir gydymo tikslais, reikėtų vėl imti naudoti tai, ką žmonija naudojo šimtus ar net ir tūkstančius metų. Būtina prisiminti didžiulę kinų medicinos patirtį, su jos ištobulintomis ligų gydymo ir profilaktikos tradicijomis. Pagrindinė šios medicinos kryptis yra mobilizuoti vidines apsaugines paciento jėgas, kurios, mano nuomone, yra neišsemiamos.
Tikėjimas vaistų visagalybe atvedė prie to, kad mes visiškai pamiršome ir nebeieškome priemonių, kurios anksčiau buvo plačiai naudojamos. Drąsiau reikia žiūrėti akupunktūros, masažų ir žolelių medicinos naudojimą šiuolaikinio gydymo kontekste. Taip pat nepamiršti ir daugelio kitų gydymo metodų, pasiekusių mus iš senovės.
Natūralūs preparatai iš karto pradeda reguliuoti bendrą asmens energetiką – atstato homeostazę. Naudojant Rytų medicinos gydymo metodus įmanoma išgydyti lėtines ligas, kurios pagal šiuolaikinės medicinos kanonus yra laikomos nepagydomomis.
Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais labai padidėjo susidomėjimas augaliniais preparatais. Grįžtant prie tradicinės medicinos patirties, fitoterapijos būtų išvengta daugybės šalutinių poveikių, būdingu gydant antibiotikais ir kitais sintetiniais vaistais. Per žmonijos egzistavimo laikotarpį, sukaupta tikrai nemaža vaistažolių vartojimo patirtis. Teisingas žolinių preparatų vartojimas turi švelnesnį poveiki, preparatai yra mažiau toksiški nei sintetiniai vaistai, nesukelia pripratimo ar alergijos. Be to, augalas ne tik neslopina organizmo apsaugos, bet ir priešingai, yra aktyvus prieš daugelį mikroorganizmų, įgijusių atsparumą antibiotikams ir gali sustiprinti žmogaus homeostazę, padėdamas jam susidoroti su liga. Tačiau reikėtų pažymėti, kad visa tai veikia tik tinkamai ir teisingai vartojant.
Mokslinės medicinos įkūrėjas, Hipokratas, savo medicininėje praktikoje sėkmingai naudojo daugybę įvairių vaistinių augalų, net rimčiausių ir sunkiausių ligų gydymui. Hipokratas tikėjo, kad vaistinės medžiagos gamtoje yra optimaliame pavidale ir teisingas vaistažolių suderinimas sulčių, ekstraktų ar nuovirų formoje turi stiprų gydomąjį poveikį žmogaus organizmui. Jis rašė, kad „medicina – tai menas mėgdžioti gamtos gydomąjį poveikį.“
Yra daug kitų nemedikamentinės terapijos būdų, kaip ateinančių iš paprastų žmonių, taip ir pasiūlytų šimtmečiais kaupta Rytų medicinos patirtimi. Visi jie yra tikrai daug mažiau kenksmingi nei farmacijos preparatai, ir daugelis iš jų nenusileidžia sintetinių vaistų veiksmingumui. Visų gydytojų pagrindinis uždavinys – panaudoti visą savo bagažą su maksimalia nauda pacientui.
Kaip kovoti su liga?
XXI amžiaus gydytojai turi išsikelti sau tikslą – gydyti pacientą ne vien tik vaistais, bet sustiprinti paciento organizmo atsparumą per jo vidinių rezervų mobilizaciją. Siekiant tikslo, taip pat turi būti pakeisti reikalavimai pacientui. Nuo šiol, pacientai neturi tikėti, kad jie nėra atsakingi už savo būklę, o jų pablogėjusiai sveikatai neturi įtakos gyvenimo būdas. Pacientai turi būti nuteigti, kad yra atsakingi už savo sveikatą bei jie patys turi ją nuolat gerinti ir lavinti apsaugines organizmo jėgas.
Šiais laikais, kai jauni ir seni yra apsėsti tokių blogų įpročių kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, gydytojas vis tiek nesivargina paklausti pas pacientą priėmimo metu: „Ar jūs rūkote?“ arba „Ar vartojate alkoholį?“ Tuo tarpu šie klausimai turėtų būti svarbiausi, nes jei pacientas rūko ar/ir vartoja alkoholi bei ketina toliau nuodyti savo kūną šiais stipriai nuodais, vaistų poveikis bus nereikšmingas. Ar dažnai gydytojas užduoda pacientui klausimus: „Ar darote gimnastika? Ar apsipilate šaltu vandeniu? Ar vykdote profilaktinį kūno valymą?“ Deja dažniausiai šie klausimai neužduodami visai.
Esu įsitikinęs, kad bet koks gydymas turi prisidėti prie blogų įpročių šalinimo ir išmokyti pacientus tinkamai prižiūrėti savo kūną. Vienas pagrindinių gydymo būdų turėtų būti reguliari ligų profilaktika ir imuniteto stiprinimas. Priešingu atveju, visos gydytojo pastangos pavirs į “beždžionės darbą”. Gydytojas duos pacientui vaistą sveikatos stiprinimui, o pacientas tuo pačiu metu vartos nuodus, kurie ardo organizmą. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį ir į mitybą.“
Garsaus pasaulyje chirurgo iš Sankt Peterburgo Fiodoro Uglovo vardas yra įrašytas į Gineso rekordų knygą, kaip turinčio ilgiausią patirtį vidaus chirurgijoje – 73 metus. Jo sąskaitoje daugybė iš mokslinės pažiūros unikalių operacijų ir daugybė išgelbėtų gyvybių. Chirurgas buvo įsitikinęs, kad viso to nuopelnas – jo gyvenimo būdas, kurį jam įskiepijo jo motiną, valstietė moteris, neturinti jokio išsilavinimo. Jis buvo rūkymo priešininkas ir niekada nėra vartojęs alkoholio. F. G. Uglovas propagavo sveiką gyvenseną visoje šalyje. Paskutinė jo knyga vadinasi „Šimtas metų yra žmogui per mažai.“
P.S. Ir atminkite, tiesiog pakeičiant savo vartojimą – kartu mes keičiame pasaulį!