Prieš reikalaudami ko nors iš vyriausybės ar prezidento, iš kurio vargu ko nors šiuo klausimu sulauksime, reikia visų pirma iš savęs pareikalauti. Kokia mano pozicija? Ką aš asmeniškai darau? O ypač inteligentai turi būti susivokę. Paskutiniame Teisme mūsų paklaus, ką padarėme asmeniškai, kad išgelbėtume savo vaikus ir tautą. Visiems mums reikės atsakyti. Neišsisuksime su tokiais pasiteisinimais, kad ten, viršuje, valdžia nieko nedarė. O ką mes apačioje darėme? Juk nuo mūsų viskas priklauso.
Blaivus gyvenimo būdas daugeliui nėra patrauklus. Aš nepropaguoju blaivybės, aš kalbu apie tai, kad alkoholiu yra naikinami žmonės, šeimos, naikinama tauta, kad alkoholis – tai ginklas, nukreiptas prieš kiekvieną iš mūsų. Ir jeigu šitą ginklą imi į rankas ir jį pakeli matant vaikams, – tu propaguoji šitą ginklą, esi nusikaltėlis. Kiekvienas turime atsistoti ir pasakyti, kad tai nuodas, kuriuo norima mūsų vaikus nužudyti. Ne, aš tose žudynėse nedalyvausiu! Štai tokia turi būti mūsų asmeninė pozicija. O kai bus pakankamai blaivių žmonių, jie jau ir revoliuciją galės sukelti.
Kodėl žmogus nenori būti blaivus? Būti apsvaigusiu yra lengviau ir paprasčiau. Apsvaigęs „pabėgi” nuo gyvenimo ir su banda eini link greito susinaikinimo. O blaiviam reikia priimti gyvenimo iššūkius ir būti atsakingu už save ir kitus.
Juk 1985 metų antialkoholinė kampanija ne tuščioje vietoje atsirado. 1983 metais Sočyje perskaičiau paskaitą, kurią įrašė į magnetinę juostą ir pradėjo ją dauginti bei platinti. Pakvietė į Vladivostoką, bet ten mane areštavo kaip antitarybinės propagandos skleidėją, kurį reikia pasodinti, ir išsiuntė iš Vladivostoko. KGB nurodė juostą su mano paskaita sunaikinti. KGB nurodymas buvo tarsi žibalas į ugnį – juostelė greitai ir plačiai išplito. Ji ir suformavo tą visuomenės nuomonę, kuri buvo pagrindas antialkoholinei kampanijai. Gorbačiovas suprato, kad antialkoholinį nutarimą gyventojai priims teigiamai. Papasakosiu, kaip liaudis priėmė šį nutarimą.
1988 metais Blaivybės draugija savo lektorius nukreipė į Krasnojarsko kraštą. Vyko 15 lektorių iš Maskvos ir Sankt Peterburgo ir aš vienas iš Novosibirsko. Aš skaitau paskaitas apie blaivybę, o jie apie „kultūringą” gėrimą, – kad antialkoholinė kampanija kvailystė, kad reikia gerti, bet „kultūringai”. Liaudis nesupranta, kaip čia yra: buvo blaivybė, o dabar vėl „kultūringas” gėrimas? Į Krasnojarską jie atskrido iš Maskvos ir, surinkę viso miesto komjaunimo aktyvą, kalba jiems apie „kultūringą” gėrimą. O aš pavėlavau ir sėdžiu salėje. Uždaviau pirmajam sekretoriui klausimą: Lektorius iš Maskvos sako, kad liaudis nepriėmė antialkoholinės kampanijos. Aš žinau, kad Krasnojarsko krašte uždarė kelis tūkstančius alkoholio parduotuvių. Pasakykite, ar buvo nors vienas gyventojų protestas prieš uždaromas alkoholio parduotuves? – Atsako: Nebuvo nė vieno. – Klausiu toliau: Žinau, kad dabar vėl pradėjo atidarinėti šimtus alkoholiu prekiaujančių parduotuvių. Pasakykite, ar yra protestų prieš atidaromas parduotuves? Atsako: Mes užversti protestais, žmonės neleidžia jų atidarinėti, nuverčia kioskus, padeginėja. Aš ir sakau: Štai jums žmonių pozicija.
Vladimir Ždanov