ŽMOGUS, KURIS „PARDAVĖ“ EIFELIO BOKŠTĄ – KO JIS MUS MOKO ŠIANDIEN

Ar įmanoma parduoti Eifelio bokštą? Žinoma, kad ne. Bet ar įmanoma kam nors įteigti, kad jį perkate? O, čia jau visai kitas klausimas…

KAIP „PARDAVĖ“ BOKŠTĄ

Taip ši istorija pasakojama. 1925 m. gegužę į Paryžių atvyko vyras, prisistatantis grafu Viktoru Lustigu. Laikraštyje jis perskaitė, kad Eifelio bokštas rūdija, jo priežiūra brangi, o paryžiečiai dėl jo ginčijasi – ne vienas manė, kad nedailų statinį derėtų nugriauti. Bokštas, beje, buvo statytas 1889 m. parodai ir jau buvo pergyvenęs numatytą savo amžių.

Lustigas užsisakė blankų su oficialiu Prancūzijos valdžios ženklu, apsistojo prabangiame „Hôtel de Crillon“ prie Santarvės aikštės ir didžiausiems Paryžiaus metalo laužo prekiautojams išsiuntinėjo laiškus. Prisistatė Pašto ir telegrafo ministerijos direktoriaus pavaduotoju. Kvietė į susitikimą, kuris „gali būti pelningas“. Ir prašė visiško konfidencialumo.

Viešbučio kambaryje jis paskelbė: dėl inžinerinių trūkumų, brangaus remonto bei „politinių problemų, apie kurias negaliu kalbėti“, bokštą teks nugriauti. Teisė jį išardyti ir pasiimti 7 000 tonų metalo atiteks daugiausiai pasiūliusiam. Nuomojosi limuzinus, vedžiojo prekiautojus po bokštą – ir stebėjo, kuris iš jų bus tinkamiausias.

Pasirinko André Poissoną – neseniai į Paryžių atsikrausčiusį verslininką. Kai šis ėmė klausinėti, Lustigas užsiminė, kad valdininko alga nedidelė, o sprendimas – labai svarbus… Poissonas suprato užuominą. Ir būtent ji jį įtikino galutinai: juk jei valdininkas prašo kyšio, vadinasi, jis tikras! Kas gi kitas išdrįstų?

Poissonas sumokėjo – pasakojama, 20 000 dolerių grynaisiais ir dar 50 000, kad laimėtų būtent jis. Per mažiau nei valandą Lustigas jau keliavo iš Paryžiaus. Jis laukė, kada laikraščiai paskelbs apie apgaulę – galbūt net su jo atvaizdu. Bet nieko nebuvo. Poissonas, bijodamas gėdos, į policiją nesikreipė.

Lustigas grįžo ir bandė dar kartą. Tačiau įtarė, kad vienas iš naujų prekiautojų pranešė policijai, ir pabėgo į Jungtines Valstijas.

O KAS BUVO TOLIAU – JAU DOKUMENTUOTA

JAV Lustigas tęsė savo „karjerą“: neva pinigus kopijuojanti „stebuklinga dėžutė“, dešimtys netikrų vardų, areštai ir pabėgimai. Smithsonian žurnale rašoma, kad jis naudojo 47 slapyvardžius. Išlikusi ir jo 1931 m. birželio 25 d. arešto kortelė – ją saugo JAV slaptoji tarnyba.

Galiausiai jis ėmėsi padirbtų banknotų – tokių kokybiškų, kad baimintasi dėl pasitikėjimo pačiu doleriu. 1935 m. gegužės 10 d. Lustigas suimtas Niujorke. Rugsėjo 1 d. iš sulaikymo įstaigos pabėgo nusileisdamas iš paklodžių susukta virve, o rugsėjo 28 d. vėl sugautas Pitsburge. Teismas skyrė 20 metų kalėjimo, ir 1936 m. balandį jis atsidūrė Alkatraso kalėjime.

Mirė 1947 m. kovo 11 d. kalinių ligoninėje Springfilde (Misūris) nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Mirties liudijime, eilutėje „profesija“, valdininkas įrašė: „pardavėjo mokinys“. Ironiška, ar ne?

SVARBU: KUR LEGENDA, O KUR FAKTAI

Turite žinoti ir tai. Istorija apie Eifelio bokštą žinoma iš vėlesnių pasakojimų – visų pirma iš JAV slaptosios tarnybos agento Jameso Johnsono atsiminimų. Prancūzijos policijos ar teismo dokumentų apie šį „pardavimą“ nėra. Iš dalies dėl to, kad apgautas pirkėjas niekam nepranešė. Tad tikslios sumos ar net paties Poissono tapatybė – iš legendos, o ne iš archyvo. Net tikrasis Lustigo vardas iki šiol neaiškus: jo gimtojo miesto Čekijoje istorikas jokių įrašų apie jį nerado.

Tikra ironija – net istorija apie didžiausią apgaviką gali būti šiek tiek pagražinta…

KO JIS MUS MOKO ŠIANDIEN

Pažiūrėkite, kaip mažai kas pasikeitė per šimtą metų:

• Autoritetas. Lustigas – „ministerijos atstovas“ su oficialiu blanku. Šiandien – „banko darbuotojas“, „policininkas“ ar „VMI“ su logotipu žinutėje.
• Tikra istorija kaip pagrindas. Bokštas iš tiesų rūdijo, apie tai iš tiesų rašė laikraščiai. Sukčiai ir dabar remiasi naujienomis: mokesčių grąžinimu, siuntomis, šventinėmis nuolaidomis.
• Paslaptis. „Visiškas konfidencialumas“ – kad niekas nesutrukdytų ir nepatartų. Šiandien: „niekam nesakykite, vyksta tyrimas“.
• Pasirinkta auka. Lustigas ieškojo to, kuris labiausiai nori pasirodyti, – naujoko. Sukčiai ir dabar renkasi: vienišus, skubančius, išsigandusius.
• Gėda – geriausias sukčiaus draugas. Poissonas tylėjo, ir sukčius bandė dar kartą. Kiekvienas nepraneštas atvejis – tai dovana sukčiui.

Beje, Lustigui priskiriamas „sukčiaus taisyklių“ sąrašas, kuris cirkuliuoja iki šiol (nors tikrasis jo autorius neaiškus). Pirmoji taisyklė – būti kantriu klausytoju: ne greitakalbystė, o būtent kantrus klausymasis padeda apgauti. Atkreipkite dėmesį: malonus, dėmesingas, viską suprantantis pašnekovas telefone – dar ne garantija, kad jis linki Jums gero.

Sukčių kostiumai keičiasi, o metodai – ne. Tad ir mūsų atsakas tas pats: sustokite, pasitikrinkite, nesigėdykite pranešti!

Šaltiniai

• Jeff Maysh, „The Man Who Sold the Eiffel Tower. Twice.“, Smithsonian Magazine, 2016-03-09 – https://www.smithsonianmag.com/history/man-who-sold-eiffel-tower-twice-180958370/
• Gilbert King, „The Smoothest Con Man That Ever Lived“, Smithsonian Magazine, 2012-08-22 – https://www.smithsonianmag.com/history/the-smoothest-con-man-that-ever-lived-29861908/
• U.S. Currency Education Program, Victoro Lustigo arešto kortelė, 1931-06-25 (JAV slaptosios tarnybos nuotrauka) – https://www.uscurrency.gov/media/45

Nuotrauka: Victoro Lustigo identifikavimo kortelė, JAV teisingumo departamentas, 1931 m., viešas kūrinys (Wikimedia Commons).